2017 m. liepos 16 d.
Šioje iðkilmëje su mumis kartu yra ir Šventasis Tëvas, mano asmenyje, kaip Jo atstovo jûsø ðalyje, meldþiame Vieðpatá per Švenèiausios Mergelës Marijos ir palaimintojo Jurgio Matulaièio uþtarimà Jam gausiø maloniø.
Dëkoju jûsø vyskupui Rimantui Norvilai uþ broliðkà pakvietimà bûti ðiandien su jumis visais ðioje palaimintojo Jurgio Matulaièio garbei skirtoje iðkilmëje.
Visus jus ðirdingai sveikinu, eminencija kardinole, broliai vyskupai, kunigai vienuoliai ir tikintieji, ir kaip Šventojo Tëvo Pranciðkauspasiuntinys perduodu jums Jo meilæ ir solidarumà, bei Apaðtaliná Palaiminimà.
Šio sekmadienio Evangelija (Mt 13, 1–23)mums rodo kaip Jëzus moko Galilëjos eþero pakrantëje, ir kadangi Já supa didelë minia, Jis lipa á valtá, atsiiria ðiek tiek nuo kranto ir ið ten moko.
Kai Jëzus moko tautà, kalba naudodamas daugybæ palyginimø: jis kalba paprastai, visiems suprantamai, naudodamas gamtos ir kasdienio gyvenimo situacijø ávaizdþius.
Pirmiausia kà pasakoja tai yra ávadas á visus palyginimus: tai yra sëjëjas, kuris be jokio taupumo beria sëklà á ávairios rûðies þemæ.
Šio palyginimo pagrindinis veikëjas yra sëkla, kuris duoda vaisiø priklausomai nuo to á kokià þemæ nukrinta.
Šiuo konkreèiu atveju Jëzus neapsiriboja vien tik pateikdamas ðá palyginimà, Jis paaiðkina já savo mokiniams.
Jis nori pristatyti savo misijà ir savo buvimo tarp þmoniø prasmæ,tapatindamas save su sëjëju.
Prieð tai girdëtame tekste, kurá skaitë, evangelistas Matas raðo: „Jëzus ëjo per miestus ir kaimus, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystës Evangelijà“ (9, 35).
Taigi, Jëzus mato save patá, kaip tà, kuris siøstas skelbti karalystës Evangelijà. Jëzus patvirtina, kad jis yra siøstas skelbti gerosios naujienos...skelbti malonës meto.
Tai yra svarbiausia ðio palyginimo reikðmë: taip kaip sëjëjas beria sëklà, taip Jëzus skelbia visiems geràjà naujienà, dþiugià Dievo þinià, kuri gelbsti þmogø.
Mes galime klausti, kodël Jëzus lygina savo þodá ir skelbimà su sëkla?
Biblijos tekstas mums duoda atsakymà. Ten sakoma:„Dievo þodis yra gyvas, veiksmingas, aðtresnis uþ bet koká dviaðmená kalavijà. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atðakos...ir teisia ðirdies sumanymus bei mintis“ (Þyd 4, 12).
Jëzaus þodis nëra toks kaip mûsø þodis, kuris palieka besiklausantá toká koks buvo.
Jëzaus þodis yra stiprus ir veiksmingas savyje ir ið savæs, kuris gali pakeisti besiklausantájá.
Jis nëra vien tik informatyvus þodis, bet taip pat ir visø pirmiausia efektyvus.
Þodis ne informuoja þmogaus, kad Dievas já nori iðgelbëti, bet paèiu iðtarimo momentu þodis realizuoja tai kà jis reiðkia.
Bûtent tai yra kaip sëkla: savyje turi gyvenimo stiprybæ.
Taip pat yra antras argumentas kodël Jëzus savo þodá sutapatina su sëkla.
Sëkla savyje turi gyvybës jëgà, bet kad galëtø dygti ir duoti vaisiø, turi kristi á pritaikytà dirvà ir þemë turi bûti tam paruoðta.
Sëklos augimui jëgos ið þemës nereikia, bet þemë yra bûtina sàlyga, kad sëkla augtø.
Jëzaus þodis yra gyvas, veiksmingas...jis prasiskverbia iki mûsø þmogiðkøjø gelmiø. Bet jeigu mes nesame pasiruoðæ, nesuprantame, Jëzaus þodþiui yra uþkertamas kelias: jis neduoda jokio vaisiaus.
Evangelijos iðtrauka, kaip girdëjote, pateikia tris nesupratimo pavyzdþius: kas nekreipia jokio dëmesio; kas neapmàsto girdëto þodþio ir yra nepastovus; kasleidþiasi nuslopinamaspasaulio rûpesèiøir turtø suvedþiojamas.
Jums kalbu Šventojo Raðto þodþiais: „þiûrëkite, broliai, kad kurio jûsø ðirdyje neuþsimegztø netikëjimo piktybë, atitolinanti nuo gyvojo Dievo“ (Þyd 3, 12).
Evangelija nëra tik praeities faktø pasakojimas. Tai kas joje yra pasakojama, ðiandien pilnai vyksta tarp jûsø. Kokiu bûdu?
Šis palyginimas kalba apie kiekvienà ið mûsø, kaip ir prieð du tûkstanèius metø Jëzus kalbëjo jo besiklausantiems.
Mums primena, kad mes esame dirva, kur Vieðpats nepailsdamas sëja savo þodþio ir meilës sëklà.
Su kokiu nusistatymu já priimame? Ir galime uþduoti klausimà: kokia yra mûsø ðirdis?
Á kokià þemæ ji panaði: á kelio, á pilnà akmenø, á krûmynà? Bet iðvalyti ir rûpestingai paruoðti, gerà dirvà, kad ji taptø be dygliø ir akmenø taip, kadduotø gerø vaisiø mums ir mûsø broliams, tai priklauso nuo mûsø.
Mums labai padës tai, jei mes prisiminsime, jog taip pat esame sëjëjai.
Dievas sëja gerà sëklà, èia galime savæs klausti: Kokia sëkla eina ið mûsø ðirdies ir mûsø lûpø?
Mûsø þodþiai gali padaryti ir daug gero ir daug blogo; gali gydyti ir gali suþeisti; gali padràsinti ir gali gniuþdyti. Ásidëmëkite: svarbu yra ne kas áeina, o kas iðeina ið mûsø lûpø ir ið mûsø ðirdies.
Apaðtalas Paulius raðydamas savo tikintiesiems Tesalonikoje, sakë: „mes be paliovos dëkojame Dievui, kad, priëmæ mûsø paskelbtàjá Dievo þodá, jûs priëmëte já ne kaip þmogaus þodá – bet, kas jis ið tikro yra – kaip Dievo þodá, kuris ir veikia jumyse, tikintieji“ (1 Tes 2, 13).
Apaðtalas mums sako, kad skelbiamas þodis yra „dieviðkas þodis“. Ir turi bûti priimtas kaip toks.
Taigi, mano mielieji, bûkite iðtikimi Eucharistijos dalyviai, kurios metu jûsø ganytojas dovanoja jums „dieviðkà skelbimo þodá“. Priimkite jà „ne kaip þmogaus þodá – bet, kas jis ið tikro yra – kaip Dievo þodá, kuris ir veikia jumyse, kuriuo tikite“. Stiprinkite savo tikëjimà per katechezæ.
Prieð Evangelijos iðtraukà skelbëme: „Sëkla yra Dievo þodis, o sëjëjas – Kristus.Kas já atranda, gyvens per amþius“.
Taip pat ir palaimintasis Matulaitis mus moko kaip reikia priimti Karalystës sëklà mûsø gyvenimuose.
Visas jo gyvenimas buvo pavyzdys, kaip þmogus atvirai priimdamas Vieðpaties malonæ yra pajëgus duoti vaisiø ávairiausiose gyvenimo aplinkybëse: kaip ganytojas, kaip vienuolis, kaip vyskupas, kaip geras tautietis ir patriotas.
Ir kas kart kai ðvenèiame palamintojo Jurgio Matulaièio minëjimà mes turime galimybæ ðvæsti tikro Lietuvos apaðtalo atminimà.
Savo gyvenimo pavyzdþiu Palaimintasis Jurgis Matulaitis mus moko kaip mylëti tëvynæ jai tarnaujant ir statant Baþnyèià savoje þemëje.
Palaimintasis Matulaitis mums turëtø bûti nuostabi sëkla, kurià Vieðpats padarë mums regima, kad ji mûsø tarpe galëtø iðaugti ir duotø vaisiø mûsø visuomenëje.
Jo gyvenimo pavyzdys, jo veikimo bûdai ir jo mokymas negali likti neþinomi didþiajai daliai Lietuvos tikinèiøjø, tai kà mes þinome esame ápareigoti supaþindinti ir kitus, didesniam Baþnyèios ir Lietuvos gëriui, dël ko Palaimintasis Matulaitis gyveno su didþiu atsidavimu ir ásipareigojimu.
Tik taip ir toks bûdas bus tinkamas, kuriuo galësime pagerbti jo atminimà ir taip pat bendradarbiauti, kad kuo greièiau galëtume já pamatyti paskelbtà ðventuoju.
Todël privalome melstis ir praðyti jo pagalbos, taip pat skatinti kitus daryti tà patá, kad per jo uþtarimà Vieðpats suteiktø savo malonæ ir padarytø stebuklà, kurio reikia jo kanonizacijai.
Jeigu ið tiesø mylime palaimintàjá Matulaitá ir pripaþástame, kad
jis yra puikus krikðèioniðkojo gyvenimo pavyzdys privalome tapti jo asmens populiarintojais ir pamaldumo á já platintojais.
Te palamintasis Matulaitis mums padeda iðlaikyti gyvas krikðèioniðkosios tradicijos ðaknis, taip gilias ir pamatines lietuviø tautoje.
Brangieji broliai ir seserys, patikiu jus motiniðkai Mergelës Marijos globai, kuriai palaimintasis Matulaitis rodë gilià meilæ ir pamaldumà ir ypatingai savo paðaukime Nekaltai pradëtajai, kurioje matë iðskirtiná Dievo gailestingumo pasireiðkimà. Marija, nuo pradëjimo momento apsaugota paðvenèiamosios malonës, yra didi tarpininkë per kurià Dievas gausiai lieja savo malones Baþnyèiai.
Ir bûtent todël Nekaltai Pradëtoji Mergelë Marija yra pagrindinë atnaujintos, tëvø marijonø kongregacijos globëja, kuriai vadovavo Palaimintasis Jurgis Matulaitis ir Nekaltai Pradëtosios Mergelës Marijos Seserø Kongregacijos globëja, kurià 1918 metais ákûrë palaimintasis Jurgis Matulaitis.
Teveda mus ir tesaugo Nekaltai Pradëtoji Mergelë, kad galëtume ir toliau keliauti áveikdami gyvenimo sunkumus, ir kad galëtume kovoti su visu tuo, kas veda á degradacijà ir griauna þmogiðkàjà bendrystæ ir socialinæ harmonijà.
Te Dievo Motina, kurios Karmelio kalno Švè. Mergelës Marijos dienà minime, savo pavyzdþiu mus moko priimti Þodá, saugoti Já, kad Þodis duotø vaisiø mumyse ir kituose.
Palaimintasis Jurgi Matulaiti, melski uþ mus! |